Į laimės degalinę – visu kūnu išgyventi gamtą

Tikras laimės vaikas, kas gyvena prie pat miško ar ant upės kranto. Pora žingsnių – ir atsiduri nuostabiausioje gamtoje. Netrukus apima dangiška ramybė, kurią pagyvina tik paukštelių čiulbėjimas ar medžių ošimas. Būti gamtoje – tikra meditacija, nesvarbu, bėgioji, slampinėji ar važinėjiesi dviračiu: galva prašviesėja ir galiausiai visu kūnu pajunti, kad esi didelės visumos dalis. Tuo tarpu didmiesčių gyventojai pirmiausia turi įveikti save, nes noras atsidurti gamtoje atima daug laiko. Tačiau tuomet jie išgyvena tikrą kontrastą: vietoj trijų juostų gatvės – siauras miško takelis, vietoj sugrūstų namų – medinė kalnų trobelė. Kartais galima pasitenkinti ir minimalia išeitimi: pasivaikščioti po greta esantį parką ar apsilankyti botanikos sode. Nors ir nepasimėgausite vienatve, tačiau tai padės ištikus ūmiam žalumos ir deguonies stygiui.

Laimės degalinė gamta – geriau už bet kokią aromatinę vonią ar plokštelę su jūros ošimu. Būdami gamtoje laviname visus jutimus, čia žiūrime, klausomės, uostome, liečiame ir kartais suvalgome vieną kitą mėlynę. Tas, kas leidžiasi pagaunamas margo gamtos spalvų žaismo, kas kvepia sūrsvą orą ar miško aromatą, kas delnuose kaip či gong rutuliuką ridena eglės kankorėžį, kas pamiškėje paragauja aviečių ar tyliai sėdėdamas ant upės kranto klausosi paukštelių giesmių, visu kūnu pajunta: esu gyvas!

Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“