Vertinga nuostata džiaugtis visokiu oru

Būna dienų, kai net didžiausi užsispyrėliai namisėdos išslenka į lauką. Dvelkia šiltas vėjelis, dangus žydras ir giedras, oras vilioja žiedų ir ką tik nupjautos žolės kvapais. Šios juslinės gamtos žinios mums suteikia tokius sparnus, kad išsyk surengiame žygį ar pikniką su deglais. Tikras malonumas pajudėti lauke ar tiesiog patysoti pievelėje! Smagu iki išnaktų sėdėti aludės kiemelyje ir prisitraukus pilnus plaučius tyro oro griūti į lovą.

Mėgstantieji vien tik gražų orą kai ko netenka, jei artėjant debesų frontui užtraukia užuolaidas ir įsijungia televizorių. „Jeigu”, „būčiau”, „ketinau” – tai atsikalbinėjimai, dėl kurių prarandame puikias galimybes. „Jei šitas tirštas rūkas išsisklaidytų, galėčiau pasivaikščioti”, „Kai toks oras, verčiau liksiu namie”, „Jei nebūtų liję, būtume važiavę į kalnus.”

Negi tik pasakiškas oras gali išvilioti mus į lauką? O juk išvyka niūrią dieną gali tapti ypatinga atgaiva. Kai vaikštant po parką vėjas taip draiko plaukus, kad turime susisupti į šiltą šaliką, kai apsiavę guminius maknojame nuošaliais kaimo keliukais arba kai ant nosies krinta snaigės. Trumpai tariant, kai gamtoje iš tikrųjų kas nors vyksta, pabunda visi mūsų jutimai.

Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“