O, kad patyrę specialistai iš tokios televizijos laidos kaip „Švaros misija” paskambintų mums į duris ir nublizgintų išblukusias keturias sienas! Tačiau kadangi ši galimybė žaibiškai atsinaujinti mažai tikėtina, mėnuo po mėnesio jaučiamės vis labiau prislėgti. Vis daugiau kas namie nepatinka: prieškambaris – sterilus kaip gydytojo kabinetas, lempos – tikros senienos, svetainė paskutinį kartą dažyta praėjusiame tūkstantmetyje. „Gana gūžtis kaip pilkai pelytei, laikas keistis!” – teoriškai galvojame, tačiau metų metus dėl, savo būsto nepajudiname nė piršto.
Vis dėlto ateina diena, kai įsigyjame šūsnį namų dizaino žurnalų, prilimpame prie baldų parduotuvės vitrinos arba nusistebime šauniai įrengta draugų buveine. Staiga mums nušvinta akys, suprantame, ką reikia keisti, ir visai nesunkiai papuošiame savo namus. Kartais užtenka poros naujų akcentų, pavyzdžiui, užuolaidų ar linksmos patalynės su derančiu lovos užtiesalu, šiek tiek medžiagos dekoracijoms ar naujų sienų dažų – ir įgrisusi lūšna virsta nauju pasauliu. Netgi nuo vienintelio sumaniai parinkto baldo kambarys sušvinta naujai.
Kai namuose atsiranda kas nors nauja, tenka išmesti senų daiktų. O tam reikia pasiryžti išsiskirti su senu šlamštu. Tas, kam pavyko išsikuopti, jaučiasi bent dvigubai palengvėjęs. Tokios akcijos padaro gyvenimą skaidresnį ir palieka daugiau erdvės laimei.
Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“