Svarbi kiekviena akimirka: mokomės iš gyvūnų

Kasdienybė su mumis dažnai elgiasi negailestingai. Jau seniai prie to pripratome ir dažnai nesiskųsdami žaidžiame šį žaidimą, kurį iš tiesų ne mes sugalvojome. Dirbame viršvalandžius, kol visai „perdegame“, tūnome bute prie intensyvaus eismo gatvės, nusistatome žadintuvą ankstyvam rytui, nors esame pelėdos. Pajusti ir suvokti, ko iš tikrųjų norime, to beveik nebemokame. Tam, kad vėl atrastume save, nereikia guru ar brangių savęs pažinimo kursų. Yra būtybių, kurios rūpesčių kamuojamiems žmonėms gali tapti puikiausiais mokytojais; jos veltui duoda pamokas ir niekuo neįpareigoja. Vienintelė sąlyga: netrukdyti, tiesiog žiūrėti, suprasti ir įsijausti!

• Kai išlenda saulutė, eik į lauką ir pagauk porą spindulėlių!
• Pamiegojęs pasirąžyk!
• Kad ir koks paslaugus nori būti vadovui, išlik savimi!
• Kai dubenėlis ištuštintas, dera nusnūsti pokaičio!
• Sportuojant ir žaidžiant dūkti gali ne tik vaikai!
• Jeigu tave kažkas sudomino, pasižiūrėk!
• Jei į tave tiesiasi mylinti ranka, priglusk prie jos!

Gyvūnai mus moko, kaip iš kiekvienos valandėlės pasiimti tai, kas geriausia. „Naudokis akimirka!“- toks jų moto. Šuo, katė, arklys ar triušis nieko nepaiso, kai šaukia instinktas. Jie su malonumu rąžosi, reguliariai bėgioja, ėda, kai išalksta, neskubėdami mėgaujasi, kai juos glosto ir kai duoda ramybę. Viskas labai paprasta!

Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“