Būdami smarkiai sukrėsti verkiate ir, regis, per kelias sekundes išgyvenate visas šio pasaulio dramas. Tuo tarpu vaikai juokdamiesi mus stebina tyru džiugesiu – tikru, nuoširdžiu, užkrečiamu.
Juokas, ši sielos dovana, atgaivina. Mažyliai, rodydami jausmus, retai kada paiso aplinkinių, jie elgiasi kaip tinkami. Kaip tik tai mus ir žavi – vaikai nesimaivo, nevaidina, elgiasi spontaniškai.
Argi nebūtų smagu ir suaugus bent kartais šitaip nuoširdžiai pratrūkti? Tačiau elgesio normos, auklėjimas ar sveikas protas dažniausiai draudžia duoti jausmams visišką laisvę. Išlaisvinti mus gali vaikai, primindami tai, ką kadaise patys mokėjome: iš visos širdies džiaugtis, kvatotis, kad net šonai plyštų.
Staiga santykiai pasikeičia: mažas žmogutis mus moko, kviečia kikenti drauge, net nesvarbu, iš ko. Užtenka vien pažvelgti į spinduliuojantį veidelį ir užsikrėsime trykšte trykštančiu gyvenimo džiaugsmu, o maloni šiluma užlies net kojų pirštus.
Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“