Kai širdis sušyla. Pasimatymas…

Ūmiai mums nebesinori šokolado – o vien tik to neprilygstamo egzemplioriaus, vyro ar moters. Kai tik meilė pamerkia akį, hormonai mus tuoj pat išskraidina į aukštumas. Vien jau ruošimasis į pasimatymą visais atžvilgiais suteikia vienišai širdžiai polėkį: žmogus pats sau tampa patrauklesnis, šmaikštesnis, linksmesnis, ateitis atrodo rožinė ir netgi sunkūs uždaviniai išsprendžiami vienu ypu. Jaustis geidžiamam – tai su niekuo nepalyginamas svaiginantis pojūtis. Pasimatymas su JUO ar su JA primena Kūčių vakarą vaikystėje. Nekantraujame, ilgimės, būgštaujame, o atėjus susitikimo laikui širdelė ima tvaksėti kaip pašėlusi. Nieko nepadarysi – veikiausiai ir kitam tas pats.

Ir tie, kas turi partnerį, jokiu būdu teneatsižada to širdies plastėjimo, kurį sukelia pasimatymas. Kas sakė, kad po dvejų, penkerių ar dešimties metų nebegalima vaikščioti į pasimatymus? Būtina sąlyga, kad bent vienas panorėtų ištrūkti iš rutinos. Užuot, kaip kiekvieną penktadienio vakarą, kartu užsukę į valgyklėlę už kampo, susitarkite, pavyzdžiui, įvairumo dėlei apsilankyti prabangiame bare, apstulbinkite kitą naujais apdarais, pakelkite už mylimąjį taurę brangaus šampano. Ir kai nugara ims bėgioti malonūs šiurpuliukai, taps aišku: naujas susižavėjimas nepaprastai praskaidrina kasdienybę.

Ištrauka iš Vera Lange knygos „Vietoj šokolado. Visa, kas dar gali mus pradžiuginti“